Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologas Gintautas Zabiela visuomenei geriausiai pažįstamas kaip nenuilstantis Lietuvos piliakalnių ieškotojas ir tyrėjas, Vorutos ir kitų istorijos šaltiniuose minimų pilių lokalizacijos teorijų ir daugelio kitų reikšmingų atradimų, daugiau kaip 900 leidinių ir mokslinių straipsnių, šaltinių publikacijų, enciklopedinių, mokslo sklaidos straipsnių autorius. G. Zabielos 60-ies metų jubiliejui skirtoje bendradarbių ir kolegų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos bei Rusijos straipsnių rinktinėje pristatomi naujausi Lietuvos archeologijos mokslo ir paveldo apsaugos istorijos tyrinėjimai, skelbiami pastarųjų metų baltų genčių piliakalnių tyrimų ir juos supančios aplinkos žvalgymų duomenys, plačiai nagrinėjama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio kultūra.

Knygoje keturiais pjūviais nagrinėjama karo istorija. Pirmiausia pristatoma mokslinių tyrimų rezultatų poveikio mokslo šakos raidai, mokslininko statusui bei karjerai ir visuomenei problema. Atsižvelgiama į mokslininko veiklos bibliometrinius duomenis, akademinius vertinimus ir kitus veiksnius. Kitas pjūvis (skyrius) – tai galima karo istorijos tyrimų struktūra. Aptariami karo istorijos tyrimų struktūros, aktualumo, naujumo, tikslo ir uždavinių, objekto ir kiti aspektai. Trečiasis pjūvis (skyrius) apima karo istorijos tyrimų metodų pristatymą. Įvardijamas tam tikras skaičius metodų ir pateikiama jų taikymo humanitariniuose moksluose (istorijoje) praktinių pavyzdžių. Ketvirtasis pjūvis (skyrius) – karo istorijos tyrimų praktinio taikymo karybos srityje aptarimas. Suformuluoti karinių veiksmų nagrinėjimo ir vertinimo kriterijai, pateikta pavyzdžių seminarams, mokymams, pratyboms.
Mokslo sintezėje pateikiami keli priedai, padedantys plačiau atskleisti ryšį tarp karo istorijos ir karo teorijos bei karybos, kaip praktinės veiklos. Leidinys galėtų būti naudingas istorijos ir karo bei gynybos (saugumo) studijomis besidomintiems įvairių studijų pakopų studentams, taip pat krašto apsaugos sistemoje tarnaujantiems kariams praktikams, norintiems susipažinti su karybos srityje karo istorijos teikiamomis galimybėmis.

Macikų gyvenvietė šiandien – ramus, jaukių miškelių apsuptas Šilutės priemiestis, ir nėra aišku, ar jo gyventojai norėtų, kad jų gyvenamoji vieta būtų siejama su dramatiškais praeities įvykiais. Bet kartu buvusių Macikų lagerių teritorija asocijuojasi su žmonių kančiomis ir mirtimi. Nors ir netekęs didžiosios dalies autentikos, buvusių Macikų lagerių kompleksas galėtų būti vertinamas kaip „tamsiojo paveldo“ („konfliktų“, „disonuojančiojo“) pavyzdys. Šioje Klaipėdos universiteto istorikų parengtoje mokslo studijoje, remiantis teorinėmis „tamsiojo paveldo“ apibrėžčių prieigomis ir tokio paveldo objektų pavyzdžiais Vakarų, Vidurio ir Rytų Europoje, yra tiriamos Macikų lagerių komplekso memorializacijos, šio komplekso integracijos į Lietuvos atminimo kultūrą galimybės.

Šis straipsnių rinkinys atsirado po 2020 m. Žemaičių dailės muziejuje surengtos 8-osios pasaulio žemaičių dailės parodos „Prisimenant Žemaitiją“. Parodos organizatoriai kvietė dailininkus savo darbuose permąstyti, akcentuoti, atskleisti atminties vietas ir vaizdinius, kurie tapatinami ar tiesiogiai siejami su Žemaitijos, kaip istorinio, etninio, kultūrinio regiono, reprezentacija. Dailės parodą lydėjo Plungėje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Prisimenant Žemaitiją: tarp įvaizdžių, prisiminimų ir kolektyvinės atminties vaizdinių“. Konferencijos dalyviai, į Žemaitiją žvelgiantys menotyrininko, etnologo, literatūrologo, istoriko akimis, bandė aptarti gyvuojančius Žemaitijos ir žemaičių įvaizdžius, koduoti meno pasaulyje gyvuojančių Žemaitijos ir žemaitiškų vaizdinių prasmes, atskleisti šių vaizdinių formavimosi genezę. Daug šiame rinkinyje pristatomų straipsnių parengti konferencijoje perskaitytų pranešimų pagrindu. Straipsnių rinkinio gimimą paskatino Žemaičių dailės muziejaus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Lietuvos istorijos instituto bendradarbiavimas.

Klaipėdos universiteto 30-osios sukakties proga išleistas albumas pasakoja apie Klaipėdos universiteto šimtamečius pastatus. Jo dėmesio centre – dviejų beveik vienmečių (baigtų statyti 1907 ir 1908 m.) Universiteto architektūrinių ansamblių – buvusių kareivinių ir buvusios Mokytojų seminarijos – istorijos. Knyga ne tik pateikia glaustą dviejų Universiteto architektūrinių kompleksų paskirties istoriją, per vaizdus byloja apie pastatų ir juose dirbusių žmonių kaitą. Ši knyga pirmoji, fiksuojanti visus atminimo ženklus, kuriuos dviejuose seniausiuose Universiteto ansambliuose paliko praeities ir dabarties kartos. Tai atminimo akmenys, medžiai, vardinės auditorijos, personalijas vaizduojančios freskos, informacinės lentos ir skulptūros, atskleidžiančios ne tik senųjų pastatų istorijos, bet ir atminties klodus. Tai pasakojimas ne tik apie pastatus, jame veikusias įstaigas, dirbusius žmones, bet ir mūsų atmintį, siejamą su šiais pastatais.

Medvėgalis – ne tik aukščiausia Žemaitijoje kalva, bet ir archeologinio komplekso dalis. Šis apie 0,5 kv. km plotą užimantis kompleksas žinomas nuo XIX a., bet archeologiniai kasinėjimai jame pradėti tik prieš 15 metų. 2016–2019 m. kasinėjimus Medvėgalio komplekse vykdė bendra Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ir Šilalės rajono savivaldybės ekspedicija.
Knygoje skelbiama kelerius metus vykusios ekspedicijos metu sukaupta archeologinė medžiaga bei atskirų su Medvėgaliu susijusių tyrimų rezultatai.

Sunku būtų teigti, kad Klaipėdos miestą ir jo istoriją Lietuvoje daugelis gerai pažįsta. Tą pažinimą ribojo, jo gylį veikė konkrečios priežastys. Klaipėdos miestas ilgą laiką plėtojosi protestantiškosios kultūros lauke, o Lietuvos Respublikos dalimi pirmą kartą tapo tik 1923 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šis miestas neteko beveik visų senųjų gyventojų, tad pokariu jį apgyvendino naujakuriai, daugelis kurių ilgai nesigilino į miesto praeitį. Paskutinė Klaipėdos miesto istorija, apimanti visumą laikotarpių nuo seniausiojo iki naujausiojo, vokiečių kalba buvo paskelbta 1900–1902 m. ir tik po šimto metų tapo prieinama lietuvių kalba.

Praėjus 120 metų, pasirodo pirmoji profesionalaus istoriko parašyta miesto raidos sintezė. Jos tikslas – informacijos pertekliaus epochoje gyvenančiam skaitytojui prieinama forma perteikti esmę apie Klaipėdos praeitį. Apie ją čia pasakojama lengvu stiliumi, iliustruojant pasakojimą gausybe lentelių, iliustracijų, tekstinių intarpų ir specialiai šiai knygai pagamintų schemų. Tai šiuolaikiška Klaipėdos istorija, kurioje visa medžiaga išdėstyta atskiromis temomis, o politinės raidos panoramą papildo duomenys apie ekonominius, visuomeninius, kultūrinius ir ideologinius virsmus.

Klaipėdos miesto praeitis – vienas iš daugelio knygos autoriaus tyrimų interesų. Skaitytojui pateikiama svarbiausių miesto istorijos temų santrauka paremta beveik 20 metų trukusia istorijos šaltinių ir literatūros paieška Lietuvos ir kitų šalių saugyklose bei jų kritine analize. Čia sugulė ne tik autoriaus ankstesnių tyrimų rezultatai, bet ir pirmą kartą skelbiama medžiaga.

У книзі показані основні етапи становлення міжвоєнної Литовської Республіки, її злети і падіння. Докладно висвітлено найяскравіші сторінки Війни за незалежність і збройної боротьби за соборність литовських земель (1919-1923). Значну увагу приділено персональним портретам людей що творили багнетом і шаблею вільну Литву в рядах Війська Литовського і Союзу стрільців Литви, розбудовували національні збройні сили у повоєнні 1920-1930-ті рр. Робота дає змогу познайомитися з усією палітрою надзвичайно насиченого і яскравого політичного життя Литовської держави тієї епохи. На сторінках праці постають живі образи «батьків – засновників» Республіки Й. Басанавічюса, А. Сметони, А. Вольдемараса, М. Слєжявічюса, Е. Галванаускаса та багатьох інших без кого не можливо уявити успіх «Литовського модерного проекту». Окреме місце займає питання україно-литовських взаємин. Якою була роль Литви у сприянні українському національному руху? Що поєднувало патріотичні сили обох народів? На ці та інші питання спробував дати відповідь автор. Цей твір – вікно у минуле, розповідь про те чим жило перше покоління доби незалежності, його повсякденність і свята, страхи та надії. Ким були його герої га зрадники? Хто творив новий литовський пантеон? Це історія про людей що вірили у велич Матері-Литви та готові були віддати життя за повернення «Священного града» Вільнюса. Дана праця – історія «народжених вільними», дітей романтичної доби які вміли мріяти разом зі С. Гіренасом і С. Дарюсом, зачитувалися Майронісом, прагнули бути схожими на Р. Марцинкуса та ГІ. Любінаса і злітали за хмари разом з «Чюрльонісом литовського неба» А. Густайтісом.

Книга розрахована на широке коло читачів, всіх тих хто цікавиться історією Східної і північно-східної Європи.

Bilionių piliakalnis (Vakarų Lietuva, Šilalės r.) yra vienas įspūdingiausių šios rūšies objektų Lietuvoje. 2017–2019 m. Šilalės rajono savivaldybės ir Bilionių seniūnijos pastangomis vykdyti piliakalnio kasinėjimai suteikė daug naujos medžiagos Žemaitijos istorijai geležies amžiuje (II—XII a.) ir viduramžiais (XIV a.) pažinti. Šioje knygoje pirmą kartą Lietuvos archeologijos istorijoje labai operatyviai (praėjus vos pusei metų po kasinėjimų pabaigos) skelbiami septyni mokslininkų darbai, parašyti apibendrinus tyrimų medžiagą. Leidinyje stengtasi kuo išsamiau, daug kur naujoviškai pateikti tyrimų išvadas, kad su jomis galėtų susipažinti kiti mokslininkai ir visuomenė. Knygoje skaitytojai ras Jurgitos Viršilienės, Gintauto Zabielos, Audronės Bliujienės, Karolio Minkevičiaus, Justinos Kozakaitės ir Giedrės Piličiauskienės, Eduardo Remeco tyrimus bei santraukas anglų ir rusų kalbomis.

Seniausia mūrinė pilis Lietuvos teritorijoje buvo pastatyta Klaipėdoje. XXI a. pradžioje Klaipėdos piliavietėje pradėti jos atkūrimo darbai, kuriuos lydėjo didelių apimčių archeologiniai tyrimai. Tarp jų ypač išsiskiria 2014 m. kasinėjimai. Jie ir paskatino parengti atskirą vien tik Klaipėdos piliai skirtą knygą. Joje skelbiamos tiek naujai rastos medžiagos studijos, tiek ir jau žinomų radinių bei šaltinių pagrindu atlikti tyrimai, į mokslinę apyvartą įvedama dalis 2014 m. ir ankstesnių piliavietės tyrimų metu surastų radinių. Skelbiamų studijų ir straipsnių autorių branduolį sudaro Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai bei tyrėjai, tiek dirbę pačiuose kasinėjimuose, tiek ir nagrinėję piliavietės medžiagą kituose kontekstuose. Leidinį svariai praturtino ir mokslininkai iš kitų institucijų, atsiliepę į kvietimą straipsniais iš savo tyrimų sričių prisidėti prie šios knygos turinio papildymo. Joje taip pat skelbiama 1968 m. Adolfo Tautavičiaus (1925–2006) atliktų kasinėjimų medžiaga ir Klaipėdos pilies bibliografija.

2017–2018 m. archyvuose ir bibliotekose buvo renkami, žvalgomosiose ekspedicijose tikslinami ir pildomi duomenys apie baltų religijos šventvietes Pakruojo rajone. Leidinį pradeda įvadas, kuriame nagrinėjami su šventvietėmis, jų tyrinėjimų istorija ir apsauga susiję klausimai. Toliau aprašomos 333 Pakruojo rajono ir 8 Joniškio rajono vietos, skelbiamos jų geografinės padėties koordinatės, matavimai, daugelis archeologinių, istorinių, tautosakinių ir etnologinių duomenų, 1840–1979 m. žemėlapių iškarpos, schemos ir nuotraukos. Leidinys tęsia autoriaus atliktus Žemaitijos (1998), Rytų Aukštaitijos (2006) ir Joniškio rajono (2016) šventviečių tyrinėjimus.

Partizaninis karas tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje – viena akimirka. Tačiau jos blyksnio šviesa dar krinta ant mūsų!
Atsiversti šią knygą – pirmą kartą partizanų dokumentų, spaudos, nuotraukų kalba ir laisvės kovų dalyvių lūpomis papasakotą istoriją – tas pats, kaip atkelti lig šiol slėptą bunkerio dangtį ir leistis į nepaprastą kelionę.
Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius ir dr. Aistė Petrauskienė pateikia naują 1944–1953 m. partizaninio karo interpretaciją. Vaizdingai atskleidžiama, kas yra partizanai ir kokie buvo jų kovos tikslai. Knyga kupina naujų faktų, nežinomų gyvenimo istorijų, unikalių nuotraukų, niekada nelankytų paveldo vietų žemėlapių su koordinatėmis.

Šio leidinio idėja subrendo 2018 metais, Žemaičių dailės muziejui rengiant projekto, skirto Žemaitijos žydų istorijai ir paveldui, paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Galutinė leidinio koncepcija minėtame projekte buvo „aprobuota“ kartu su partneriais – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu bei Lietuvos istorijos institutu – 2019 m. rugsėjo 20 d. Žemaičių dailės muziejuje suorganizuotoje
konferencijoje „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai regiono istorijoje ir kultūroje“. Tačiau į šį leidinį įtraukti tekstai nėra vienerių metų veiklos rezultatas – skaitytojų dėmesiui pateikti moksliniai straipsniai ir apžvalgos yra ilgametis žydų istorijos ir kultūros paveldo Žemaitijoje tyrėjų darbas.
Atsižvelgus į straipsniuose analizuojamas tematikas ir probleminius aspektus, leidinys padalintas į du skyrius. Pirmasis – „Štetlas Žemaitijoje: kasdienybė, (ne)materialusis paveldas ir asmenybės“ – yra skirtas štetlo fenomeno Žemaitijoje refleksijai. Antrajame skyriuje – „Žemaitijos žydų paveldo ir atminties ženklai“ – pristatomos šiandieninės Žemaitijos žydų paveldo aktualijos.

Otto Glagau apibūdino ją kaip „Rytų Prūsijos Sacharą“ (1868). Kartais ją vadindavo „Šiaurės Sachara“. Juozui Pronskui ji tapo „Lietuvos Sachara“ (1923), o Petras Babickas apie ją rašė kaip apie Lietuvos „gintaro krantą“ (1932). Miškų rojus, kopų karalijos perlas, gamtos stebuklas – nuo Prūsijos švietėjo Wilhelmo von Humboldto laikų Kuršių nerija grožimasi, daugumai autorių ji kažką reiškia visų pirma dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Tačiau kodėl neriją vadiname „kuršių“? Kas buvo ir yra jos gyventojai? Kokios jų atsiradimo pusiasalyje istorijos? Knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje“ siūlo pakeisti optiką ir pažvelgti į pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – erdvę, kuri beveik visiškai ištuštėjo dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių ir kurios pakartotinis apgyvendinimas pokariu Lietuvoje buvo išskirtinis.

Skaitmeninė knygos versija lietuvių k. pasiekiama paspaudus nuorodą; anglų k. – nuoroda.

Iš 1944 m. rugpjūčio – 1950 m. liepos mėn. laikotarpio partizanų dokumentų, laiškų, kūrybos ir nuotraukų knygos autoriai atkuria patikimą, spalvingą ir įtaigų partizaninio karo Vakarų Lietuvoje, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardose, paveikslą. Prie partizanų raštų dera kitos rašytinės ir sakytinės istorijos žinios, pirmą kartą XX a. Lietuvos istorijos tyrimus praturtina 2010 m. Daugėliškiu miške (Ariogalos sen., Raseinių r.) Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narių ir talkininkų surengtos archeologinės ekspedicijos duomenys.
Gausiai iliustruotą knygą sudaro kompleksinių tyrimų studija, archeologinių radinių, saugomų ir eksponuojamų Raseinių krašto istorijos muziejuje, katalogas ir istorijos šaltinių rinktinė.

Studijai parašyti pasitelkti iki šiol nežinomi, daugiausia Latvijos valstybės istorijos archyve saugomi, XVII–XIX a. rašytiniai, 1786–1949 m. kartografijos, XX a. pirmosios pusės ikonografiniai šaltiniai. Ji pristato kadaise Šiaulių paviete, karališkosios ekonomijos valdų apsuptyje, buvusio didžiausio privataus Daunoravos dvaro raidą – nuo seniausio paminėjimo 1557 m. iki mūsų dienų. Dvaras ne kartą keitė savininkus – nuo XVII a. valdytas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės įtakingų vokiečių šeimų (baronų von Tranckwitzų, von Plettenbergų, von der Brüggenų, von Manteuffelių gen. Szoege, von Pfeilitzerių gen. Franckų ir galiausiai grafų Keyserlingkų ir kt.).
XIX a. viduryje iškilę ir dabar fragmentiškai išlikę dvaro sodybos statiniai (didelis medinis ponų namas (1853 m.), mediniai, mūriniai, moliniai ūkiniai, gyvenamieji pastatai fachverko konstrukcijų frontonais, statyti nagingų meistrų, būdingesni gretimo Kuršo tradicinei architektūrai), parkas ir sodas suteikė žaismingumo monotoniškam Žiemgalos lygumų kraštovaizdžiui.
Daunoravos dvare ypač buvo išplėtota ūkinė veikla, laikinai XIX a. tapdavo baronų von Franck šeimos rezidencija. Jo savininkai įsitraukė į įvairių Kurše ir Livonijoje veikusių ūkinių ir kultūrinių organizacijų veiklą. Iš čia į Kuršo provincijos muziejaus rinkinius pateko vieni pirmųjų archeologinių radinių iš Lietuvos (nuo 1828 m.), dailės darbų (dailininko Hermann Friedrich Waeber (1761–1833) 12–13 Kuršo pilių akvarelinių piešinių) ir kt.
Su dvaru taip pat susijęs nuo XVII–XVIII a. didelės latvių evangelikų liuteronų bendruomenės – dundurniekų (nuo dvaro latviško pavadinimo Dundurmuiža) susiformavimas. Jiems dedikuotas atskiras knygos skyrius.

2015–2016 m. archyvuose ir bibliotekose buvo renkamos, žvalgomosiose ekspedicijose tikslinamos ir pildomos žinios apie šventvietes Joniškio rajone. Plačiam skaitytojų ratui skirtą leidinį pradeda įvadas, jame nagrinėjami su šventviečių paieška, apsauga ir tyrimais susiję klausimai. Toliau aprašomos 225 vietos, skelbiamos jų geografinės padėties koordinatės, matavimai, daugelis archeologinių, istorinių, tautosakinių ir etnologinių žinių, 1780–1949 m. žemėlapių iškarpos, schemos ir nuotraukos. Tai pirmasis toks išsamus Lietuvos šventviečių sąvadas, kuris tęsia autoriaus jau atliktus Žemaitijos (1998) ir Rytų Aukštaitijos (2006) šventviečių tyrinėjimus ir pradeda Žiemgalos šventvietėms skirtų leidinių rinktinę.

Straipsnių rinkinyje pristatomi naujausi moksliniai tyrimai, skirti krikščioniškosios bendruomenės tapsmui Baltijos jūros rytinėje pakrantėje. Klaipėdos, Toronto (Kanada), Vilniaus, Šiaulių istorikų parašyti straipsniai skelbiami dviejuose skyriuose, kurie skirti atitinkamai dvasinėms-kultūrinėms bei socialinėms-ekonominėms atodangoms. Čia nagrinėjamos sociopsichologinės baltų visuomenės christianizacijos sąlygos ir problemos, Lietuvos valdovų krikšto priėmimas, Telšių parapijos teritorijos formavimosi raida, Simono Grunau kronikos funkcionavimas XVI–XVIII a. Prūsijos istoriografijoje, pasaulietinės valdžios kova dėl pavaldinių sielų išganymo Prūsijoje XVI–XVIII a., mecenatystės reiškinys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje, svetimšalių riterių įtaka Vytauto Didžiojo dvare, pristatomi Klaipėdos miesto bendruomenės XVI a. pirmoje pusėje statistiniai duomenys, Žemaičių vyskupijos parapinių valdų socialinė organizacija, nagrinėjamas Oziemblovskių giminės likimas Žemaitijoje XVIII a., pristatomas 1788 m. LDK ir Prūsijos Karalystės sienos žemėlapis ir jo reprodukcija. Rinkinys skirtas istoriko Stepheno C. Rowello 50-ties metų jubiliejui. Juo visuomenei pristatomi Klaipėdos universitete vykdyto projekto „Vertybių transformacijos Baltijos rytinėje pakrantėje brandžiaisiais viduramžiais – ankstyvaisiais naujaisiais laikais“ tarpiniai rezultatai.

Lietuvos ir Lenkijos tyrinėtojų parašytuose straipsniuose analizuojami kultūriniai, ekonominiai ir socialiniai santykiai Baltijos regiono rytinės pakrantės visuomenėse XIII–XVIII a. Pagrindinė rinkinį vienijanti idėja – visuomenės raida ir idėjų kaita, lėmusi krikščioniškosios visuomenės tapsmą. Straipsnių rinkinį sudaro penki skyriai: „Europeizacijos perspektyvos“, „Teisė ir visuomenė“. Ekonomika ir visuomenė“, „Visuomenės lotynizacijos horizontai“ ir „Dvasininkija ir krikščioniškoji bendruomenė“. Čia aptariama ir analizuojama istoriografija apie Baltijos regiono europeizaciją viduramžiais, vakarų baltų karinės aristokratijos formavimasis, dominikonų vienuolynų sakralinė erdvė Vokiečių ordino valdomoje Prūsijoje, pristatomos XVI a. Memelisch Cronica atsiradimo aplinkybės, analizuojamas paveldėjimo be testamento reiškinys Prūsijoje XIII–XVIII a., analizuojamas krikščionių santykis su pagonimis viduramžių kanonų teisės kotekstuose, Gniezno metropolijos bažnytinės teisės reforma XV–XVI a. sandūroje, nagrinėjama klimato kaitos įtaka Vokiečių ordino gyvenviečių tinklo vystymuisi, amatai Marienburgo mieste ir pilyje, Kelmės savininkų Solomereckių giminės pastangos modernizuoti dvarą, Livonijos bajorų žemėvaldos pobūdis Žemaitijoje XVI–XVII a. sandūroje, christianizacijos plėtra Žemaitijoje remiantis Karšuvos, Kražių ir Telšių valsčių pavyzdžiais, Vilniaus ir Lucko vyskupijų bajorijos indėlis lotynizuojant rusėniškas LDK žemes, Polonkos parapijos pavyzdžiu analizuojamas krikščioniškasis bendruomenės identitetas, nagrinėjamas Klaipėdos valsčiaus dvasininkų mobilumas XVI–XVIII a., konfesiniai santykiai Mozovijos ir Prūsijos kunigaikštysčių pasienyje bei Rusnės parapija 1774–1794 m. duomenimis. Straipsnių rinkiniu visuomenei pristatomi Klaipėdos universitete vykdyto projekto „Vertybių transformacijos Baltijos rytinėje pakrantėje brandžiaisiais viduramžiais – ankstyvaisiais naujaisiais laikais“ tarpiniai rezultatai.

Žinynas parengtas Klaipėdos universitete vykdant mokslinių tyrimų projektą „Vertybių transformacijos Baltijos rytinėje pakrantėje brandžiaisiais viduramžiais – ankstyvaisiais naujaisiais laikais“. Jame pateikiama susisteminta informacija apie Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne saugomus projekto tematikai aktualius dokumentus, o taip pat apie kitose Vokietijos saugyklose išlikusias Klaipėdos krašto bažnyčių metrikų knygas.

Žinyno, kuriame pateikiami faksimiliniai dokumentai su Lietuvos šaulių sąjungos sąrašais, įvade analizuojama Lietuvos šaulių sąjungos narių tarpukariu kitimo dinamika, socialinė ir tautinė sudėtis. Aptariami archyviniai šaltiniai, kuriuose yra užfiksuoti šaulių vardiniai sąrašai tarpukariu. Žinyne publikuojami suskaitmeninti Lietuvos šaulių sąjungos narių sąrašai (1919–1940 m.), saugomi Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos šaulių sąjungos fondo (Nr. 561) Centro valdybos, I Kauno ir XX Klaipėdos šaulių rinktinių ir būrių veiklos apyraše (Nr. 2).

1857 m. Vilniaus archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868) surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. 2007 m. Lietuvos ir Baltarusijos keliautojų būrys pakartojo šią kelionę, o dr. V. Vaitkevičiaus vadovaujama mokslininkų grupė atliko kompleksinius – archeologinius, istorinius, kalbinius, etnologijos ir folkloro tyrimus.

Ketvirtoji, paskutinė 2007 m. ekspedicijos knyga pasakoja apie jos eigą nuo Kernavės iki Kauno. Skelbiami gausūs tekstiniai ir vaizdiniai šaltiniai apie Nerį, žuvis ir žvejus, valtis, keltus, medienos verslą, panerio gyventojų kalbą ir tautinę savimonę; pasakojama baltų genčių, ankstyvosios Lietuvos valstybės, Panerio ir Užnerio, pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietinės ir nacių okupacijos, partizaninio karo ir sovietmečio istorija.

Dešimties autorių straipsnių rinkinyje per atskirus pjūvius atskleidžiamos Klaipėdos miesto sąsajos su platesniais Baltijos jūros ir Vidurio Rytų Europos istorijos reiškiniais – pradedant Hanzos sąjungos prekyba Baltijos regione, reformacija, tranzitinių komunikacijos kelių susiformavimu, baigiant XVII–XVIII a. Europos apsišvietusiųjų bendruomene, miestų nacionalizavimo procesu, rytinio Baltijos regiono uostų vaidmens tranzitinėje prekyboje kaita. Leidiniu siekiama parodyti, kad Klaipėda nebuvo izoliuotas vienetas, tradiciškai vaizduojamas lokalinių įvykių arba, geriausiu atveju, dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – bendravimo kontekstuose. Istoriškai šis miestas visuomet egzistavo kur kas platesniame nei kurios nors nacionalinės kultūros ar nacionalinės valstybės ribos kontekste. Skaitytojas straipsnių rinkinyje ras atsakymus tiek apie intymųjį vieno Klaipėdos koklio siužetą, svaigiųjų gėrimų vartojimą senojoje Klaipėdoje, pirmąjį Klaipėdai skirtą eilėraštį, miesto įvaizdį keliautojų įspūdžiuose, tiek ir apie viduramžių europiečių pažiūras į žydus, Lietuvos kaimynų požiūrį į 1939 m. įvykius Klaipėdos krašte ir Klaipėdos vaidmenį holokauste.

Šiame leidinyje pristatoma archeologų dr. E. Vasiliausko ir dr. G. Zabielos nagrinėta Švedijos archyvuose ir bibliotekose sukaupta vertinga Lietuvos XVII–XIX a. pradžios kartografinė ir ikonografinė medžiaga – mažai žinomi ar nežinomi miestų (Klaipėdos, Biržų, Joniškio, Plungės, Tirkšlių, Jurbarko ir kitų) planai ir vaizdai, švedų kartografų sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vakarinės dalies ir Klaipėdos priekrantės jūriniai žemėlapiai – iš viso 52 vnt. Dauguma piešinių ir žemėlapių publikuojami originalaus dydžio, kai kurie jų – pirmą kartą. Katalogas turėtų sudominti tiek Lietuvos praeities tyrėjus, tiek besidominčius jos istorija, kartografija.

1857 m. vasarą grafas Konstantinas Tiškevičius (1806-1868) surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. Jos dienoraštis lenkų kalba tapo išskirtine knyga Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu. Praėjus 150 metų Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai pakartojo K. Tiškevičiaus maršrutą, o mokslininkų igula, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus, 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus: pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, likusius 463 km nuplaukė pripučiamu plaustu.

Trečioji 2007 m. ekspedicijos knyga skirta įdomiausiai daliai – Neries ruožui tarp Vilniaus ir Kernavės. Vilniuje į Nerį knygos autorius žvelgia istorijos požiūriu, pasakoja apie miesto žvejus ir upeivius, kurie neatsiejami nuo prekybos, istorinio Neries laivyno ir Lukiškių prieplaukos istorijos. Atsisveikinę su Vilniumi mokslininkai pateko į didmiesčio pašonėje esančių kaimų ir kolektyvinių sodų aplinką. Dar XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje daugelyje Vilniaus krašto vietovių lietuvių kalbą pakeitė paprastoji. Įkandin jos pIito lenkų kalba. Su katalikiška tapatybe, vilnietiška lenkų kalbos atmaina susijusi daugumos vietos gyventojų lenkiška savimonė. Pirmą kartą lietuvių kalba suskambo Paneriuose prie Vievio.

Dešimtys akmens amžiaus stovyklaviečių, geležies amžiaus gyvenviečių, piliakalnių, pilkapių, medžių, šaltinių Neries pakrantėse, Neries regioniniame parke – iškalbingi lietuvių kultūros, ūkio, religijos ir valstybingumo istorijos liudininkai. Dėmesį patraukia vardus turinčios Neries gelmės, rėvos ir pavieniai akmenys. Jie apipinti įtaigiomis legendomis, lengva justi gamtos ir kultūros dermę. Daugelis vietovardžių ir padavimų, išgirstų čia pirmąkart, praturtina baltų religijos ir mitologijos šaltinius.

Leidinyje pateikiama moksliniais tyrimais paremta povandeninio kraštovaizdžio ties buvusia Joldijos Iros kranto linija rekonstrukcija. Tyrinėtoje vietoje buvo nustatyta Joldijos jūros pakrantės augmenija i miškų sudėtis, jų amžius, žolės danga) ir gamtinės sąlygos, kurios leidžia spėti apie paleolito-mezolito laikotarpio žmogaus gyvenseną prie Joldijos jūros krantų. Tai naujausi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) Povandeninių tyrimų centro (PTC) duomenys. Pastarieji tyrimai remiasi Baltijos jūros dugno distanciniais ir tiesioginiais žvalgymais bei laboratoriniais tyrimais: iš po vandeniu aptiktų objektų paimtų bandinių palinologinėmis ir dendrochronologinėmis analizėmis, radiokarboniniu datavimu.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dvidešimtmečiui, Universiteto dvidešimtmečiui ir Klaipėdos miesto 760-mečiui skirtame leidinyje trys istorikai atskleidžia buvusių kareivinių ansamblio Klaipėdoje istoriją. Šešiose studijos dalyse pirmą kartą istoriografijoje išsamiai analizuojama įgulos kaita Klaipėdoje, kariuomenės ir miesto santykiai, buvusių kareivinių virsmas Klaipėdos universitetu ir kartu Klaipėdos miesto tapsmas universitetiniu miestu. Populiariai, bet laikantis akademinių standartų, parašyta mokslo studija yra gausiai iliustruota unikalia ikonografine medžiaga. Ji skiriama Universiteto bendruomenei, Klaipėdos miestiečiams ir visiems, besidomintiems sudėtinga XX amžiaus Klaipėdos krašto istorija.

1857 m. vasarą Vilniaus archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. Istoriografijoje jos dienoraštis lenkų kalba tapo išskirtine knyga Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu. Praėjus 150 metų, Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai pakartojo K. Tiškevičiaus maršrutą, o mokslininkų įgula, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus, 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus: pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, likusius 463 km nuplaukė pripučiamu plaustu.

Antroji 2007 m. ekspedicijos knyga skirta Vilniaus kraštui – Neries ruožui nuo Smurgainių apylinkių Baltarusijoje iki Vilniaus prieigų. Perplaukę Pasisveikinimą – pirmąją iš dvylikos didžiųjų Neries rėvų, apie Žadiškes keliautojai žvalgė gamtos, kultūros ir istorijos paminklus. Netrukus ekspedicijos mokslininkų dėmesį prikaustė lietuviškų Gervėčių kaimų sala ir Morkonių kaimas, įsikūręs prie Ašmenos žiočių. Apie Mykoliškes ir Bistryčią, ypač apie Buivydžius ir Nemenčinę, paneriu gyventojai kalbėjo vilnietiška lenkų kalbos atmaina, siejo save su Lenkija ir lenkų tauta. Artėjant prie Vilniaus, didėjo vasarnamių ir kolektyvinių sodų skaičius, augo įtampa tarp kaimo ir miesto gyventojų dėl jų skirtingo požiūrio į supantį pasaulį, taigi ir į upę.

Prie Neries gyvenančių senųjų pateikėjų – žvejų, sielininkų, poetų, pasakų sekėjų, užkalbėtojų lūpomis, taip pat remiantis ekspedicijos mokslininkų įžvalgomis, išvadomis ir komentarais, piešiamas spalvingas ir gyvas Neries paveikslas.

ĮVADAS
Kultūrinis turizmas skatina suprasti lokalinę istoriją, kultūrines tradicijas bei vertybes per istorinio paveldo pažinimą. Jis padeda atskleisti konkretaus regiono istorijos, papročių ir vertybių unikalumą. Kultūrinis turizmas taip pat turi teigiamą ekonominę ir socialinę įtaką: skatina verslo augimą, infrastruktūros plėtrą bei sukuria naujas darbo vietas.
Šalies kultūrinio turizmo išteklių fone Lietuvos pajūris užima svarbią vietą, o Kuršių nerija yra įtraukta UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Pajūrio regionas nuo kitų šiandieninės Lietuvos regionų skiriasi ne vien savo specifiniais gamtiniais ir geografiniais bruožais, bet ir istorinio kultūros paveldo objektais, kurie atspindi specifinę šio regiono istorinę raidą.
Šiame leidinyje yra pristatomos 74 istorinio kultūros paveldo Lietuvos pajūryje vietos. Jos išsidėstę palei Baltijos jūros pakrantę viduramžiais susiformavusį pašto kelią, kuris iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją, Klaipėdą, Palangą ir Šventąją vedė į Rygą. Beveik 200 metų, nuo 1646 iki 1833 m., tai buvo viena iš atkarpų svarbaus tarptautinio Europos pašto kelio iš Vakarų Europos į Sankt Peterburgą Rusijoje. Leidinio tekstai iliustruoti fotonuotraukomis iš Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archyvo.
Leidinio sudarytojai

VORWORT
Der Kulturtourismus fördert durch Erkenntnis des historischen Erbes das Wahrnehmen der lokalen Geschichte, der Kulturtraditionen sowie der Kulturwerte. Das trägt zum Offenbaren der einmaligen Geschichte, des Brauchtums und der Werte einer Region bei. Darüber hinaus übt der Kulturtourismus einen positiven Einfluss auf die Wirtschaft und das Sozialleben aus, fördert das Geschäftswachstum sowie den Ausbau der Infrastruktur und sorgt für neue Arbeitplätze. Im Hinblick auf Kulturtourismusressourcen nimmt die litauische Küste einen wichtigen Platz ein, denn die Kurische Nehrung wurde auf die Liste des UNESCO-Welterbes gesetzt. Die Küste unterscheidet sich von anderen Regionen des gegenwärtigen Litauens nicht nur durch ihre spezifischen Natur- und geographischen Merkmale, sondern auch durch Objekte des historischen Kulturerbes, die eine besondere historische Entwicklung dieser Region widerspiegeln.
In dieser Publikation werden 74 Orte des historischen Kulturerbes an der litauischen Küste vorgestellt. Sie liegen an der Poststraße, die im Mittelalter entlang der Ostseeküsten entstand und von Königsberg über die Kurische Nehrung, Klaipeda, Palanga und Šventoji nach Riga führte. Fast zwei Jahrhunderte lang, von 1646 bis 1833, war das ein Abschnitt einer wichtigen unternationalen Poststraße von Westeuropa nach Sankt Petersburg in Russland. Die Abbildungen zu den Texten dieser Publikation sind Archivaufnahmen aus den Beständen des Instituts für Geschichte und Archäologie der baltischen Region der Universität Klaipėda.
Die Herausgeber

Ši knyga – tai trejų metų atkaklaus darbo renkant pokario Klaipėdos vaizdus rezultatas. Fotoalbume spausdinamas įvadinis straipsnis „Prarastoji Klaipėda: 1944–1969 metai“, kurio autorius – KU HMF Istorijos katedros dėstytojas Vasilijus Safronovas. Straipsnyje pirmąkart istoriografijoje apibendrinama gausi dokumentinė medžiaga apie Klaipėdos miesto sugriovimus karo ir pokario metais, polemizuojama su įsigalėjusia nuostata, esą miestas buvo labai smarkiai sugriautas per karą. Taip pat straipsnyje išsamiai pristatoma, kaip ir kodėl su Klaipėdos architektūros palikimu elgėsi naujieji Klaipėdos gyventojai, atsikėlę čia po 1945 m., pirmąsyk plačiau analizuojamas paminklosaugos gimimas Klaipėdos mieste po karo.
Albume publikuojama daugiau kaip 660 unikalių, dar niekur nespausdintų fotografijų, užfiksavusių rečiausius Klaipėdos miesto kampelius, kurie buvo išlikę po karo. Šie vaizdai leidžia pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodė Klaipėda pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Nuotraukas surinko ir spaudai parengė leidėjas Kęstutis Demereckas.

Kraštovaizdis neabejotinai yra svarbi charakteristika, apibūdinanti istorinį regioną – Rytų Prūsiją (Ostpreussen): dideli miškai, kalvoti laukai, Mozūrijos ežerai, Nemunas, Kuršių nerija.

Knygos pavadinime neatsitiktinai pasirinktas akcentas – Kuršių marios, kaip kraštovaizdžio dominantė, susiejanti Nemuno upės kraštovaizdį ir Baltijos pajūrį. Šis leitmotyvas išryškina vieną iš pagrindinių leidinio tikslų – akcentuoti kraštovaizdžio reikšmę, visų pirma siekiant išanalizuoti regiono kultūrinės tapatybės problemą, pabrėžiant ne tik etninės tradicijos svarbą identiteto modeliui, bet ir platesnį šio modelio formavimosi kontekstą (intelektualinės terpės, industrinės raidos, komunikacinių galimybių plėtros reikšmė ir kita).

XIX–XX a. sandūroje Kuršių nerijos kurortai traukė ne tik vasarotojus, bet ir daugelį mokslininkų, rašytojų, dailininkų, fotografų. Fotonuotraukos XIX a. pabaigoje plačiai naudotos kurortų reklamai. Kultūros ir visuomenės veikėjas dvarininkas Hugo Scheu surinko unikalią atvirukų apie Kuršių neriją kolekciją, kurioje užfiksuotas XIX–XX a. sandūros Kuršių nerijos kraštovaizdis, savita kurortinio gyvenimo atmosfera. Šie atvirukai leidžia pajusti per šimtmetį pakitusį Kuršių nerijos vaizdą.

Um die Wende zum 20. Jahrhundert zogen die Seebäder der Kurischen Nehrung nicht nur Sommergäste, sondern auch viele Wissenschaftler, Schriftsteller, Künstler und Fotografen an. Die Fotos am Ende des 19. Jhs. wurden weitgehend zur Werbung für die Seebäder eingesetzt. Der Gutsbesitzer Hugo Scheu, der in Kultur und Gesellschaft aktiv war, trug eine einmalige Postkartensammlung über die Kurische Nehrung zusammen, in der deren Landschaften um die Jahrhundertwende festgehalten sind sowie die Besonderheiten der Seebadstimmung. Diese Ansichtskarten lassen ein Bild der Kurischen Nehrung erahnen, das sich seit hundert Jahren verändert hat.

1857 m. vasarą Vilniaus archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. Jos dienoraštis lenkų kalba vėliau tapo istoriografijoje išskirtine knyga Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu. Praėjus 150 metų, Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai pakartojo K. Tiškevičiaus maršrutą, o mokslininkų įgula, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus, 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus: pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, likusius 463 km nuplaukė pripučiamu plaustu.

Patraukliai parašyta ir gausiai iliustruota pirmoji 2007 m. ekspedicijos knyga pasakoja apie jos eigą nuo upės versmių iki Smurgainių apylinkių Baltarusijoje. Iki šiol tai Lietuvos visuomenei plačiau nepažįstamas nuostabių paminklų ir archajiškų tradicijų kraštas.

Knygoje publikuojami tekstiniai ir vaizdiniai ekspedicijos šaltiniai. Prie Neries gyvenančių senųjų pateikėjų – žvejų, sielininkų, pasakų sekėjų, užkalbėtojų lūpomis, taip pat remiantis ekspedicijos mokslininkų įžvalgomis, išvadomis ir komentarais, piešiamas spalvingas ir gyvas Neries paveikslas.

Archeologijos mokslas piliakalniais laiko uždaro tipo išorinius žemės įtvirtinimus, turinčius reljefo darinių su senosios juos engusių žmonių veiklos pėdsakais. Tariant paprasčiau – tai kalvos ar krantų kyšuliai, kuriuose ir dabar matyti dirbtinės formos, randamos įvairios senienos ar apie kuriuos pasakojama įvairiausių padavimų.

Dabartiniame Klaipėdos rajone žinoma buvus 15 piliakalnių. Iš jų vienas (Jogučių) sunaikintas dar XIX a., kiti geriau ar blogiau išlikę. Atlase „Klaipėdos rajono piliakalniai“ pateikiama susisteminta informacija apie Antkainio, Dovilų, Eketės, Gargždų, Gerduvėnų, Jakų, Jogučių, Laistų, Maciuičių, Mockaičių, Norgėlų, Skomantų, Veiviržėnų, Vyskupiškių ir Žvaginių piliakalnius.

Istorinė miesto mozaika dėliojama iš trumpų užrašų ir kasdienybės blyksnių, iliustruotų amžininkų prisiminimais, atvirukais, senomis ir šių dienų fotografijomis. Daugiausia dėmesio skiriama ne senesniems laikams, bet neramaus XX amžiaus įvykiams. Knyga skiriama besidomintiems Klaipėdos miesto istorija.

The historical mozaic is riddled with short notes and routine flashes, illustrated by contemporaries’ memoirs, post cards and photographs of modern Klaipėda. Major attention is dedicated not to the old times, but to the tumultuous events of the 20th century, the heirloom of which sometimes is still haunting us. The book is dedicated to all people who are interested in the history of the city of Klaipėda.

Die historische Mosaik der Stadt wird aus bruchstückhaften Notizen und Alltagseinsichten zusammengefügt und mit Erinnerungen der Zeitgenossen, Postkarten, alten und gegenwärtigen Fotografien illustriert. Im Mittelpunkt stehen nicht die älteren Zeiten, sondern die Ereignisse des unruhigen 20. Jahrhunderts. Das Buch eignet sich für alle Geschichtsinteressierten.

Adomo Brako – dailininko, kultūros veikėjo, mokytojo – darbuose atsispindi išraiškinga, pulsuojanti, tačiau ir ne mažiau tautiškai bei politiškai komplikuota Mažosios Lietuvos kultūros istorija. A. Brako šeimos likimas – nacių režimo nemalonė, sovietinė Sibiro tremtis – nėra išskirtinis. Tokia lemtis ištiko ne vieną lietuvininkų / klaipėdiškių šeimą tačiau apie tai dar mažai kalbama ir rašoma.

Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojų darbuose, skirtingai nei viešojoje opinijoje, ši asmenybė nėra užmiršta. Šios knygos tikslas – pateikti plačią su A. Braku susijusią tematinę amplitudę: mokslinius straipsnius, dokumentų ir prisiminimų publikacijas, kurios chronologiškai apima laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio.

TURINYS
PRATARMĖ

STRAIPSNIAI
Silva Pocytė, Klaipėdos krašto politinė ir kultūrinė aplinka tarpukariu
Nijolė Strakauskaitė, Klaipėdos krašto švietimo situacija: Adomo Brako pavyzdys – nuo Tilžės iki Vytauto Didžiojo gimnazijos
Daiva Kšanienė, Adomas Brakas ir Klaipėdos kultūrinės-meninės draugijos („Santara“, „Aida“, „Aukuras“, Giedotojų draugijų sąjunga)
Vacys Bagdonavičius, Adomas Brakas – Vydūno talkininkas ir bendražygis
Kristina Jokubavičienė, Dailininko Adomo Brako kūryba

ŠALTINIŲ TYRINĖJIMAI
Arūnė L. Arbušauskaitė, Brakų šeima – totalitarinių režimų politikos įkaitė (1939-1958)
Irena Tumavičiūtė, Su Brakų šeima susiję nacių okupacijos laikotarpio dokumentai Lietuvos centriniame valstybės archyve
Zita Genienė, Adomo Brako šeimos archyvinis palikimas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkiniuose

PRISIMINIMAI
Vytautas Kaltenis, Adomo Brako sūnaus Tautvydo sugrįžimas iš Sibiro
Bernardas Aleknavičius, Adomo Brako sugrįžimas

KULTŪROS PAVELDO AKTUALIJOS
Eugenijus Dargužas, Adomo Brako architektūrinės veiklos pėdsakai Pagėgiuose tarpukariu

PUBLIKACIJOS
Adomas Braks, Lietuviškasis namelis – tautos brangumynas
Adomas Braks, Senovės kapų ąžuolai gaudžia
Adomas Brakas, Laiškai iš Sibiro
Tautvydas Brakas, Atsiminimai apie Adomą Braką – tetį
Vydūnas, Adamas Braks
Jurgis Reisgys, Su dailininku Adomu Braku po Kuršių neriją
Ema Buksnovičiūtė, Tiesiog Adomėliu vadino…

PRIEDAI
Adomo Brako bibliografija, 1908–2007 (Sudarė A. Braukylienė)
Santrumpos
Reprodukuojamų kūrinių sąrašas

Per paskutinį dešimtmetį Martyno Liudviko Rėzos asmenybė sulaukė didelio tyrinėtojų dėmesio, ką liudija ne viena nauja mokslinė studija. Galbūt dar svarbiau konstatuoti šiems tyrimams būdingą naują aspektą, griaunantį tam tikrų stereotipų ir vienpusiškumo tradiciją M. L. Rėzos veiklos tyrinėjimuose.

Šiame kontekste minėtinas tarptautinis seminaras Rėzos epochos žmonės, įvykęs Nidoje 1997 m. gegužės 30 d. – birželio 3 d. Idėjos, nuskambėjusios šio seminaro diskusijose, tapo svarbia paskata regioninės istorijos tyrimuose skirti dėmesio ir M. L. Rėzos veiklai, o ypač mažiau iki šiol lietuvių istoriografijoje nagrinėtiems ar kontroversiškiems aspektams.

Būtent tokia intencija 2006 m. spalio 6 d. Juodkrantės parodų namuose (nuo 2007 m. – Liudviko Rėzos kultūros centras) įvyko dar viena mokslinė konferencija, skirta M. L. Rėzos 230-osioms gimimo metinėms paminėti. Šį forumą parengė Klaipėdos universiteto BRIAI, o jo mecenatu tapo Neringos savivaldybė. Konferencijoje vykusios turiningos diskusijos paskatino joje dalyvavusius mokslininkus naujas įžvalgas publikuoti leidinyje, kurio tematika fokusuojama į keletą tyrinėjimo krypčių. Būtent – M. L. Rėzos epochos vertybių įtaka jo mokslinės ir kūrybinės veiklos aspektams (Lietuvių kalbos seminaras, folkloristika ir kita) bei M. L. Rėzos veiklos refleksijų lietuvių istoriografijoje XX–XXI a. problema, kuri stipriai veikė M. L. Rėzos įvaizdį tautinio ir lokalinio identiteto kontekste.

TURINYS
Įžanga
Darius BARASA, Karvaičių-Juodkrantės parapija L. Rėzos gyvenimo laikotarpiu
Liucija CITAVIČIŪTĖ, Martynas Liudvikas Rėza – lietuvių raštijos ir rašto kultūros puoselėtojas Karaliaučiaus universitete
Ruth LEISEROWITZ, Rėzos laikai – trumpas istorinis etiudas
Silva POCYTĖ, Martynas Liudvikas Rėza Nepriklausomos Lietuvos lietuviškoje spaudoje 1918–1940 metais
Nijole STRAKAUSKAITĖ, Martynas Liudvikas Rėza tautinio ir lokalinio identiteto fone
Rimantas SLIUŽINSKAS, Martyno Liudviko Rėzos Dainos oder Litthauische Volkslieder: interpretacijos stereotipai ir naujovės
Dalia KISELIŪNAITĖ, Naujausių laikų kuršininkų folkloras

Gausūs Šilalės krašto piliakalniai šiandien yra neatsiejama regiono ir krašto bendro kultūros ir gamtos paveldo dalis. Juose stovėjusios medinės pilys vienos iš pirmųjų XIV a. pradžioje pastojo kelią kryžiuočiams, norėjusiems žemaičiams „įsiūlyti“ prūsų likimą. Piliakalnių kalvų siluetai yra neatskiriama rajono kraštovaizdžio dalis.

Atlase „Klaipėdos rajono piliakalniai“ pateikiama susisteminta informacija apie Bilionių, Biržų Lauko, Burbiškių, Dapkiškės, Dungeriukų, Gedminiškės I, Gedminiškės II, Gegužių, Gūvainių, Indijos, Jaunodavos, Kalvalių, Kazokų, Kreivių, Kunigiškių, Leviškių, Medvėgalio, Padievaičio, Padievyčio, Pagrybio, Pakisio, Pavėžio, Pilių, Prienų, Rubaičių. Robinavo, Šimėnų, Treigių, Vaičių, Vedrių, Vilkų Lauko I, Vilkų Lauko II piliakalnius.

Leidinio turinys
Daiva Masiliauskienė, Nemuno deltos kultūrinis kraštovaizdis vandens turizmo perspektyvoje ir ekologinės situacijos įtaka turizmo plėtrai (istoriniai ir gamtosauginiai Kuršių marių baseino tyrimai)
Romas Jarockis, Kraštovaizdžio ir kultūros paveldo įtaka galimam „Naftotiekio Mažeikiai-Kaliningradas“ projektui (archeologija)
Arūnė Arbušauskaitė, Sociologiniai regioninio kultūrinio bendradarbiavimo poreikių tyrimai. Istorinio ir gamtinio paveldo regione išsaugojimo perspektyvos
Santrauka
Summary

Straipsnių rinkinio turinys:
Prof. habil. dr. Vladas Žulkus (apie jį)
Prof. habil. dr. Vlado Žulkaus publikacijų sąrašas
Vladas Žulkus – Baltijos regiono, Lietuvos, Žemaitijos ir Klaipėdos archeologas (A. Nikžentaitis)
Vytautas Kazakevičius, Segė iš Gotlando Lietuvoje
Manfred Gläser, Lübeck als Beispiel für die deutsche Stadtarchäologie
Anton Pärn, Erki Russow, Kaarma parsonage in Saaremaa – a local nobleman’s manor or a fortified dwelling of a conqueror?
Nils Blomkvist, East Baltic Vikings – with particular consideration to the Curonians
Romas Jarockis, Petras Šinkūnas, Miglė Stančikaitė, Vaida Šeirienė, Nerijus Blažauskas. Impilties piliakalnio gamtinės ir kultūrinės aplinkos raida: kompleksinio tyrimo rezultatai
Mindaugas Bertašius, Viduramžių hipokaustai Kaune ir Lietuvoje
Maik-Jens Springmann. Der frühe Schiffbau und die Schifffahrt in Kur- und Prussenland
Ernestas Vasiliauskas, Ar buvo Žiemgalių Sidabrės žemė?
Reda Svelniūtė, Socialinės organizacijos skirtumai V–VI a. Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynus palikusiose bendruomenėse
Klaidas Perminas, Priešistoriniai luotai Lietuvoje
Mindaugas Brazauskas, Archeologiniai tyrimai ir dendrochronologija
Maik-Jens Springmann, Horst Wernicke, Gennady Fedorov, Marek Jagodzinski, Vladimir Kulakow, Romas Adomavičius, Dainius Elertas, Robert Domzal, Holger Meyer, Marco Dorka, Betrachtungen zu Haffe- und Strandseen als Küstenlandschaften. Ein Projekt zur maritimen Inventarisation des Kurischen (Kursiu Marios), Frischen (Vistula Zalew) und Stettiner Haffes (Szceczinski Zalew)

Baltų etninės žemės prie Kuršių marių, vadinamoji Mažoji Lietuva, dabar yra trijose valstybėse: Klaipėdos kraštas – Lietuvoje, Galdapės apylinkės (su pietine Rytprūsių dalimi) – Lenkijoje, o Karaliaučiaus kraštas – Rusijos anklavas.

Čia susikirto keleto tautų likimai, jų istorinėj atminty šis kraštas siejamas su lemtingais įvykiais ir daugelio ryškių asmenybių vardais. Dramatiška karšto istorija paliko didžiulį paveldą, tačiau Mažoji Lietuva – ne vien įdomios istorijos – šiandieną tai ir populiarių kurortų, poilsio ir turizmo, uostų, žvejybos ir pramonės kraštas. O bene labiausiai čia visus traukia gamta: skardingas Karaliaučiaus krašto pajūris, mistinis nerijos peizažas, jūros ir marių platybės, Nemuno deltos regioninis parkas – pirmykštis užliejamų pievų, kanalų ir pylimų kraštovaizdis, paukščių bei žuvų rojus.

Vadovas aprėpia nedidelę dviejų dabartinių valstybių dalį: pamarį, Kuršių neriją ir Klaipėdą Lietuvoje, pajūrio ir nerijos kurortus bei Karaliaučių Rusijos Kaliningrado srityje. Gausu istorinės medžiagos, informacijos apie kultūros ir istorijos paminklus, gamtos įdomybes. Iliustracijoms panaudota apie 500 šiuolaikinių ir archyvinių nuotraukų, planuose sužymėta aprašomų objektų vieta. Aplankykite Klaipėdą ir Karaliaučių, Kuršių neriją ir pamarį – ši knyga Jums bus patikimas vadovas.

Leidinio Lietuviškos spaudos aušra tikslas – atskleisti Mažosios Lietuvos ir jos gyventojų indėlį padedant puoselėti lietuviškumą Didžiojoje Lietuvoje spaudos draudimo metais. Profesorius Vytautas Merkys, vienas iškiliausių XIX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojų, specialiai šiam leidiniui parašytame straipsnyje simboliniu pavadinimu Dvi Lietuvos – viena spaudos laisvė (1864–1904) pabrėžė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrinį bendradarbiavimą XIX–XX a. sandūroje.

Spaudos draudimo laikotarpiu Tilžėje, Bitėnuose, Klaipėdoje, Ragainėje ir kitose Mažosios Lietuvos vietovėse buvo išspausdinta 1480 Didžiajai Lietuvai skirtų leidinių. Lietuviškos spaudos aušroje pateikiame Klaipėdoje leisto mažlietuvių laikraščio Lietuviška ceitunga, pirmųjų Didžiajai Lietuvai skirtų periodinių leidinių (Aušra, Varpas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, Tėvynės sargas) pirmųjų puslapių, taip pat kelių religinio ir pasaulietinio (mokslinio, mokslo populiarinimo, grožinės literatūros, mokomojo, praktinio, visuomeninio politinio) turinio knygų titulinių puslapių arba viršelių faksimiles.

Klaipėda ir Kuršių nerija – vadovas po jūros ir marių siejamą Lietuvos dalį. Istorijoje tų saitų būta daugiau: tai religija – liuteronybė, priklausomybė vokiečių valstybei ir lietuvininkų etninei grupei, jūros ir marių artumo nulemtas gyvenimo būdas. Ir gamta, ir tradicinė gyvensena, ir architektūra čia gerokai skiriasi nuo kitos Lietuvos dalies.

Aplankykite Klaipėdą ir Kuršių neriją – ši knyga padės jums susipažinti su krašto įdomybėmis. Iliustruota 56 spalvotomis nuotraukomis, yra 4 vietovių planai, kuriuose pažymėta aprašomų objektų vieta.

1944 metų sausio 28-ąją Klaipėdoje nebeliko senųjų gyventojų, prieš septynis šimtus metų įspaudusių pirmąją pėdą toje vietoje, kur Danė įteka į Kuršių marias, palikuonių. Šiandieniniai Klaipėdos gyventojai, o ir jos svečiai dažnai pasigenda informacijos apie vienintelio Lietuvos uostamiesčio praeitį, kultūros paveldo ištakas. Kita vertus, klaipėdiečiai puoselėja tai, kas paveldėta, o šis leidinys yra pirmasis pokario metais Klaipėdos istorikų bandymas atverti sudėtingos miesto istorijos klodus plačiajam skaitytojų ratui.

Knygoje, gausiai iliustruotoje istoriniais dokumentais bei nūdienos Klaipėdos vaizdais, istorikai A. Nikžentaitis, V. Vareikis, J. Žukas, Z. Genienė, N. Strakauskaitė, J. Genys, architektas E. Andrijauskas apžvelgia įvairias miesto istorijos, kultūros, ekonomikos, architektūros ir urbanistikos peripetijas.

Istorinių leidinių lietuvių kalba apie Kuršių neriją praktiškai nėra, ir besidomintys iš esmės neturi galimybės susidaryti išsamesnio vaizdo apie esminius jos istorijos etapus bei suvokt: ją regiono istorijos kontekste. Šiuo leidiniu bandoma bent iš dalies šią spragą užpildyti, pateikiant informaciją iš naujų istorinių šaltinių – Valstybinio slaptojo Prūsijos kultūrinio paveldo archyvo ir Centrinio evangelikų archyvo Berlyne.

Straipsnių rinkinio turinys:
V. Liutkus, Atsiminimų žaibas į praeitį
A. Varnas, Rajono archeologinė praeitis
A. Nikžentaitis, Keletas pastabų dėl pirmojo Mažeikių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose
K. Misius, Mažeikiai 1661–1917 metais
Z. Butkus, Ginčas su Latvija dėl Mažeikių (1919–1921 m.)
K. Misius, Stalinistinės represijos ir kovos už Lietuvos laisvę Mažeikiuose
E. Rimša, Mažeikių ir aplinkinių rajonų miestų heraldika
M. Baužienė, Mažeikių bažnyčia – vienas iš daugelio Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotų sakralinių pastatų
V. Kamanauskas, Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė
M. Žiaurienė, Mažeikių švietimo ištakos
L. Skabickienė, Mažeikių miesto kalba, jos tradiciškumas ir šiuolaikinės apraiškos
A. Jonauskaitė, Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos istorija
T. Jurkuvienė. Šiaurės Žemaitijos liaudies drabužių ornamento bruožai
E. Spudytė, Prieverpsčių ornamentai Telšių apskrityje

Šiame darbe per Agluonėnų istorinę raidą norima atskleisti nors mažytę dalį Klaipėdos krašte vykusių sukrėtimų bei peripetijų.
Darbas suskirstytas j dvi dalis, kurių chronologinės ribos yra šios: pirmas skyrius apima nacių viešpatavimo laikotarpį Klaipėdos krašte (1939–1945), antras skyrius – pokarinį laikotarpį iki pat 1990 m., kada agluonėniškiai atšventė savo kaimo jubiliejų.

Piliakalniai – labiausiai matoma ir suvokiama archeologijos paveldo rūšis, viduramžių pilių ir istorinių įvykių vietos, kurių kultūriniuose sluoksniuose glūdi informacija apie ilgą, maždaug 2500 metų krašto praeities laikotarpį. Asociacijos Lietuvos archeologijos draugija išleistame pažintiniame leidinyje pateikta informacija apie šimtą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo labiausiai sutvarkytų piliakalnių. Ji surinkta iš 27 rajonų ir 17 regioninių parkų, knygos autoriams patiems važinėjant po Lietuvą ir fotografuojant iš oro šiuos kultūros paveldo objektus. Leidinyje fiksuotos tik sėkmingos tvarkymo istorijos, sutvarkytais laikant tokius piliakalnius, kuriuose išryškintas ir nuo įvairių išorinių veiksnių apsaugotas jo autentiškumas: pašalinti želdiniai, įrengta lankymo infrastruktūra, informacinės priemonės, pašalintos avarinės grėsmės, atlikti rekonstrukcijos darbai, specialūs tyrimai.
Projektą rėmė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas ir Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Knygoje (mokslo populiarinimo leidinyje), kuri yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, yra pasakojama, kaip buvo minima Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena (Vasario 16-oji) Klaipėdos krašte 1920–1939 metais, kokiu būdu ši šventė negausių patriotiškai nusiteikusių lietuvių buvo minima sovietinėje Klaipėdoje ir kaip Vasario 16-osios minėjimas Klaipėdoje masinėmis formomis buvo atgaivintas po 1988 metų, susikūrus „Sąjūdžiui“. Leidinyje pateiktos nuotraukos iliustruoja valstybės šventės minėjimo kaitą Klaipėdoje iki pat jubiliejinių 2018 metų.
Knyga išleista bendradarbiaujant su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi ir papildo muziejuje 2018 m. eksponuotą parodą tokiu pat pavadinimu.

2016 m. spalio 27–29 d. Kauno IX forto muziejus ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti surengė tarptautinę konferenciją „Lokalinė Holokausto raidos analizė nacių okupuotose Rytų ir Vakarų Europos valstybėse“, kurioje tyrėjai iš Estijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Olandijos, Ukrainos ir Vokietijos skaitė pranešimus. Šių pranešimų pagrindu parengtas mokslinių straipsnių rinkinys, kuriame yra lyginama ir tyrinėjama genocidinė nacistų politika žydų tautos atžvilgiu Europoje ir Lietuvoje, Holokausto Lietuvoje specifika ir kontraversiniai klausimai, Holokausto tyrimai ir šios problemos recepcija Lietuvoje ir Ukrainoje, Holokausto memorialai ir atminimo vietos įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietovėse, ideologiniai Holokausto atminties panaudojimo klausimai, antisemitinė propaganda Lietuvoje ir Latvijoje Antrojo pasaulinio karo metais bei antisemitiniai incidentai sovietinėje Lietuvoje. Leidinio sudarytojai tikisi, jog šis leidinys bus įnašas toliau tiriant žydų genocidą Lietuvoje, o visuomenei leis įsisąmoninti Holokausto patyrimą Lietuvoje ir Europoje suvokiant, kokias pasekmes gali atnešti nepakantumo kitos tautybės ar rasės žmonėms kurstymas ir kraštutinio nacionalizmo formos.

Palangos kurorto muziejaus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu išleistą straipsnių rinkinį sudaro mokslinės konferencijos, vykusios Palangoje 2017 m. rugsėjo 4 d., medžiaga. Vygantas Vareikis savo straipsnyje apžvelgia socialinį, ekonominį bei kultūrinį lietuvių ir žydų santykių Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmoje pusėje kontekstą. Marija Rupeikienė ir Antanas Rupeika analizuoja Palangos sinagogų architektūrą ir atskleidžia šių pastatų urbanistinius ryšius su kitais miesto sakraliniais objektais. Krišs Kapenieks tiria Palangos žydų bendruomenės nuostatų kaitą, 1919–1921 m. Lietuvos ir Latvijos vyriausybėms sprendžiant (geo)politiškai keblų miesto ir krašto teritorinės (valstybinės) priklausomybės klausimą. Saulius Kaubrys nagrinėja tarpukariu Kretingos apskrityje, kuriai priklausė ir Palangos valsčius, susiklosčiusias žydų jaunosios kartos ugdymo tendencijas, atskleidžia jų formavimosi aplinkybes bei prieštaravimus. Eglė Bendikaitė rekonstruoja istoriografijoje kol kas neanalizuotus iš Palangos kilusių brolių Jehudo Leibos (Juliaus) ir Dovo Bėro (Boriso) Bruckų gyvenimo faktus bei apžvelgia jų indėlį į Rytų Europos žydų idėjų raidos istoriją. Justas Stončius atskleidžia žydų bendruomenės vietą Palangos miesto ūkinėje sanklodoje. Hektoras Vitkus nagrinėja 1941 m. nacių represinių struktūrų organizuotų žydų masinių žudynių planavimo bei vykdymo Lietuvos vakarinėse srityse politinius bei socialinius veiksnius, tikslina kai kuriuos Holokausto Palangoje faktinius duomenis.

Knyga skirta istoriniams savanoriams, kurie 1918 m. gruodžio 29 d. laikinosios Vyriausybės pakviesti stojo ginti atgimusios Lietuvos. Žinynas – duomenų surasta apie 154 asmenis – apima istoriniame Pumpėnų valsčiuje (Panevėžio apskr.) gimusius, čia žemės gavusius ir ūkininkavusius, daugelį kitų darbų dirbusius, mirusius ir palaidotus Nepriklausomybės kovų dalyvius. Tai pirmieji atgimusios Lietuvos savivaldos sergėtojai milicininkai, į kovą su Raudonąja armija stoję partizanai, kariai savanoriai ir šių kovotojų rėmėjai, taip pat mobilizuoti puskarininkiai ir karininkai, šauktiniai, karo kapelionas ir karo kapelmeisteris. Remdamiesi žiniomis iš archyvų, bibliotekų, daugelio savanorių palikuonių prisiminimais, autoriai į Nepriklausomybės kovų dalyvius pirmą kartą žvelgia ne tik kariniu, bet ir lietuvių visuomenės ir kultūros tyrinėtojų žvilgsniu.

Šis leidinys – bandymas apibendrinti Šilalės krašto žydų (litvakų) istoriją, pateikti jų atminimo tendencijas šiandieninėje šio krašto bendruomenės pasakojamojoje tradicijoje bei įvardyti materialiuosius kultūros palikimo ženklus.
Leidinys suskirstytas į mokslinę ir informacinę dalis. Mokslinėje dalyje (Šilalės krašto žydai XVII–XX a.: istorinė apybraiža, aut. Hektoras Vitkus) pateiktas istorinis Šilalės krašto žydų bendruomenės sanklodos ir kaitos tyrimas, suskirstytas į poskyrius, kuriuose analizuojami svarbiausi Šilalės krašto žydų istorijos aspektai įvairiais laikotarpiais: XVII a., XVIII a., XIX a., Didžiojo karo, pirmosios Lietuvos Respublikos, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos bei Holokausto. Mokslinę leidinio dalį papildo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto darbuotojo, dvarų kultūros istoriko ir paveldo tyrinėtojo Kazio Misiaus parengtas priedas (1765 m. Žemaitijos žydų surašymo duomenys dabartiniame Šilalės krašte), už kurį šio leidinio autoriai reiškia didžiulę padėką, bei sakytinės istorijos ir kraštotyrinių tyrimų metu medžiagos rinkinys Atminties pabiros: žydai Šilalės krašto sakytinėje istorijoje. Ši medžiaga surinkta Šilalės krašto mokyklų (Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijų ir Upynos Stasio Girėno mokyklos) bendruomenių bei kraštotyrininkų (Klemenso Lovčiko ir Marijonos Čilvinaitės). Į rinkinį įtraukta ir dalis Edmundo Ruvino Zeligmano, kuris buvo Šilalės krašto žydų gyvenimo liudininkas, atsiminimų.
Antrojoje – informacinėje – leidinio dalyje (Žydų kultūros paveldas Šilalės krašte, aut. Jurgita Viršilienė) pateikiamos kartografinės kai kurių Šilalės krašte gyvavusių štetlų išklotinės, išlikusių žydų kultūros objektų istoriniai aprašai („legendos“) bei iliustracijos. Šioje leidinio dalyje susisteminta informacija orientuota ne tik į žydų „atminties vietų“ (Pierre Nora) įreikšminimą, bet ir į „atminties turizmo“ plėtotę Šilalės rajone.

Kas buvo Lietuva ir lietuviai XIX a. pabaigoje vokiečių akimis? Tam tikrą atsakymą į šiuos klausimus pateikia Roberto Minzloffo nuotraukų albumas „Vaizdai iš Lietuvos“ ir kartu išleista, albumo atsiradimo aplinkybes paaiškinanti Georgo Sauerweino brošiūra.
1894 m. Tilžėje paskelbtas Minzloffo albumas – pirmasis etnografinių nuotraukų rinkinys apie lietuvius. Nors pavienės jo nuotraukos vėliau ne sykį reprodukuotos, visas albumas yra tapęs bibliografine retenybe. Bene vienintelį viešai prieinamą jo egzempliorių saugo Berlyno valstybinė biblioteka – beje, kurį laiką manyta, kad ir jis dingo per Antrąjį pasaulinį karą.
Specialiai šiam leidiniui Minzloffo albumas buvo suskaitmenintas ir dabar perleidžiamas naujai. Kartu vokiečių ir pirmą kartą lietuvių kalbomis pateikiamas Sauerweino palydimasis tekstas bei istorikų ir menotyrininkų parašyti moksliniai įvadai. Juose atskleidžiama Roberto Minzloffo veikla Rytų Prūsijoje, (Prūsijos) Lietuvoje ir Kuršių nerijoje, analizuojami kontekstai, kuriuose pasirodė nuotraukų albumas ir Georgo Sauerweino kūrinys, atkreipiantis dėmesį į Prūsijos lietuvių padėtį Vokietijos imperijoje.

Piliakalniai yra labai reikšminga archeologinio paveldo dalis dabartinėse ir buvusiose baltų žemėse, kurios apima ne tik Lietuvą, Latviją, bet ir visą Baltarusiją, dalj Rusijos, Ukrainos, Lenkijos. Kadaise labai plačiame baltiškame areale išliko keli tūkstančiai piliakalnių, menančių įvairius proistorės laikotarpius bei istorinius laikus. Tai svarbūs kultūrinio kraštovaizdžio elementai ir reikšmingos istorinės atminties vietos. Piliakalnių mokslinis pažinimas leidžia gerokai išplėsti mūsų žinias apie protėvių kasdienį gyvenimą ir karybą, taikius ir kruvinomis kovomis paženklintus praeities puslapius. Šios studijos tikslas – remiantis gausia archeologinių bei istorinių tyrimų medžiaga atskleisti piliakalnių raidą ir reikšmę baltų žemėse nuo piliakalnių įrengimo pradžios iki mūsų dienų, išryškinti baltų piliakalnius Europos proistorės ir istorinių laikų piliakalnių kontekste.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos išleistoje apybraižoje nagrinėjamas Lietuvos šaulių sąjungos susikūrimas ir kovos įvairiuose frontuose 1919–1923 metais, šauliško veikimo pradžia Klaipėdos krašte ir šio krašto specifika, Klaipėdos krašto prisijungimo idėja, jos realizavimas kariniu būdu (1923 m. „Klaipėdos sukilimas“), šaulių veikimas Klaipėdos krašte 1924–1939 metais, įtampos tarp vokiečių ir lietuvių bei pasitraukimas iš Klaipėdos krašto. Pateikiama statistinė informacija apie Klaipėdos XX šaulių rinktinę, priedai apie šaulių taktikos bruožus, veiksmus priešo užnugaryje, partizaninių veiksmų specifiką.

Atsisiųsti leidinio PDF.

Knyga pasakoja apie Klaipėdos uosto raidą XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, uosto infrastruktūros atnaujinimo darbus, šiaurės ir pietų molų rekonstrukciją, Klaipėdos uosto gamtines ypatybes, darbus po 1923 metų, kuomet Lietuva įgijo Klaipėdos uostą. Leidinio pagrindas – unikalios nuotraukos, saugomos Klaipėdos apskrities archyve, apie 1902–1931 metų uosto statybos ir rekonstrukcijos darbus, gamtinus ir techninius objektus Kuršių mariose, Giruliuose, prie Olando kepurės ir Klaipėdos uosto teritorijoje.

Mokslo populiarinimo leidinyje yra pasakojama apie Klaipėdos krašto karinę operaciją 1923 m., istoriografijoje dažnai vadinamą „Klaipėdos sukilimu“, kuri XX a. Lietuvos istorijoje tiek dėl efektyvaus politinio ir diplomatinio parengimo, tiek dėl paties karinio žygio organizavimo, tiek dėl patriotinio Lietuvos piliečių ryžto užima išskirtinę vietą. Nuotraukose iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Petisne šeimo archyvo pateikiami įvairūs su karine operacija susiję dokumentai, žemėlapiai ir politinės deklaracijos, įvairios nuotraukos su prancūzų 21-ojo pėsčiųjų šaulių įgulos kariais, Lietuvos kariais ir šauliais, Lietuvos Respublikos savanoriais, atminimo ženklais ir manifestacijomis, susijusiomis su 1923 m. operacija Klaipėdos krašte.

Leidinyje autorių kolektyvas pasakoja apie Klaipėdos miesto formavimąsi, aptaria miesto antspaudo, herbo, vėliavos kilmę, raidą, nagrinėja antspaude, herbe panaudotų simbolių semantiką. Leidinys gausiai iliustruotas dokumentine medžiaga iš Lietuvos, Latvijos muziejų, bibliotekų, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos archyvų.
Leidinys parengtas KU BRIAI bendradarbiaujant su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi.

Auch eine Fachzeitschrift wie die unsrige lebt von der Vielfalt der Themen. Bei ständigen Redaktionsmitgliedern besteht die Gefahr einer gewissen Monotonie innerhalb der Themen, denn unwillkürlich bildet sich um die Redaktion ein Kreis von Autoren, die gewisse Vorlieben der Redaktion teilen. Um dieser Entwicklung ein wenig entgegen zu steuern, haben die Herausgeber, die in der Regel auch die Redaktion stellen, von Zeit zu Zeit die Zusammenstellung und Redaktion eines Jahrgangs einer Person überlassen, die nicht zum Redaktionsteam gehört. Auf diese Weise entstanden die Nr.7/1999 über Ostpreußen nach 1945 und die Nr. 10/2002 über die litauische Literatur. Jetzt liegt vor Ihnen eine Ausgabe über das kulturelle und konfessionelle Erbe des Memellandes, die von der Leiterin des Instituts für Geschichte und Archäologie der Baltischen Region an der Universität Klaipėda, Dr.Silva Pocytė, zusammengestellt wurde. Ihr Institut zeichnet sich durch eine vorurteilsfreie und quellennahe Darstellung der historischen Vorgänge im Memelland aus (s. vor allem die Beiträge von V. Vareikis und V. Safronovas in diesem Jahrgang). Alle Autoren der Beiträge dieser Ausgabe sind Professoren und Dozenten der Universität Klaipėda. Unseren Lesern bietet sich somit die Gelegenheit, sich mit der Arbeit dieses Instituts, aber auch allgemein mit der Forschung dieser Universität vertraut zu werden (s. a. die Einleitung und die Anhänge dieses Jahrgangs).

Am Ende dieser Ausgabe finden sich noch ein Bericht über das 2. Treffen der AA-Autoren und Leserinnen und eine statistische Auswertung der Benutzung unserer Homepage. Wir verweisen auch auf das auf der Homepage neu eingerichtete Diskussionsforum mit der Möglichkeit, dort zu diskutieren und Gedanken auszutauschen.

Aerial photography is widely used today in many European countries to characterize, safeguard and monitor elements of the cultural heritage. It is used to gather information on well-known features and monuments for their better protection, as well as to search for new archeological sites. This publication presents material from the first aerial archaeology seminar to have been mounted in Lithuania. This took place at Klaipėda University on 16-20 November 2005, within the framework of the Culture 2000 project ‘European Landscapes: past, present and future’, supported financially by the European Union and the Department of Cultural Heritage under the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania.

Der vorliegende Archivführer, der sich als Hilfsmittel an historisch arbeitende Wissenschaftler unterschiedlicher Disziplinen, aber auch an regional interessierte Laien richtet, erfasst Quellen zur Geschichte des Memelgebiets und der deutsch-litauischen Beziehungen bis zum Jahre 1945, die sich in deutschen und litauischen Archiven befinden. Zahlreiche Bestände sind als Folge des Zweiten Weltkrieges zerstreut worden, einige sind erst seit der politischen Wende in Ostmitteleuropa wieder zugänglich.

Vorgestellt werden Archivbestände aus dem Geheimen Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz Berlin, dem Bundesarchiv, dem Politischen Archiv des Auswärtigen Amtes, dem Evangelischen Zentralarchiv, dem Litauischen Zentralen Staatsarchiv sowie der Martynas-Mažvydas-Nationalbibliothek in Wilna/Vilnius.

Es versteht sich von selbst, dass nicht alle Bestände mit der gleichen Intensität erfasst und beschrieben werden konnten, unterscheiden sie sich doch schon allein durch ihren Verzeichnungs- und Ordnungszustand. Die Erschließungstiefe variiert zwischen summarischen Bestandsbeschreibungen und detaillierteren Auszügen aus Findbüchern der einzelnen Bestände, abhängig von der historischen Bedeutung des Bestandes. Daneben wurde vor allem Beständen des 20. Jahrhunderts besondere Aufmerksamkeit geschenkt. Der Schwerpunkt der Recherche in litauischen Archiven lag auf deutschsprachigen Aktenbeständen, doch wurde bewusst nicht darauf verzichtet, die wichtigsten litauischsprachigen Bestände in den Archivführer mit aufzunehmen.

Skaitytojui pristatoma knyga „Lietuvos pilių archeologija“ parengta 1998 metais Klaipėdoje vykusios mokslinės konferencijos „Naujausi Lietuvos pilių tyrinėjimų rezultatai“ pranešimų pagrindu. Ši konferencija Klaipėdoje vyko neatsitiktinai. 1968 metais MA Istorijos instituto archeologas habil. dr. Adolfas Tautavičius ištyrė pirmąsias perkasas Klaipėdos piliavietėje. 1998 metai Klaipėdos pilies tyrinėjimų istorijoje buvo nemenkas jubiliejus, juolab Klaipėdos piliavietei, kaip kultūros paveldo objektui, teko nemenki išbandymai kovojant su „Bandomąja laivų remonto“ įmone, kuri dabar vadinasi AB „Klaipėdos laivų remontas“, mat ši įmonė yra įsikūrusi piliavietės teritorijoje. Per trisdešimties metų laikotarpį Klaipėdos piliavietėje nuveikta tikrai labai daug: archeologiškai ištirta visa šiaurinė pilies kiemo dalis, tyrinėti išlikę bastionai, kasinėta poternose, pradėti ir sėkmingai vykdomi pilies liekanų restauravimo ir pritaikymo kultūros bei istorijos centro reikmėms darbai. Todėl Klaipėdos pilies archeologinių tyrinėjimų 30-metis ir paskatino suburti Lietuvos archeologus – pilių tyrinėtojus iš pradžių į konferenciją, o dabar ir į šį leidinį.

Rengiant konferenciją ir šį leidinį, nemažai prisidėjo ne tik straipsnių autoriai, bet ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras, Lietuvos archeologų draugija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, Kultūros paveldo centras.

Im Mittelpunkt dieses Bandes steht die gesellschaftliche Entwicklung eines heute nicht mehr existierenden, bereits vergessenen Landes: „Preußisch-Litauen“ oder im litauischen Sprachgebrauch „Kleinlitauen“.

Die Autoren des Bandes – Historiker und Kulturwissenschaftler aus Deutschland, Polen und Litauen – beleuchten in ihren Beiträgen die kulturellen und sozialen Veränderungen, die Richtungen und Folgen von Akkulturationsprozessen sowie die Schwerpunkte im kollektiven Bewusstsein der Preußisch-Litauer an der Wende zum 20. Jahrhundert.

Wir sind sicher, daß viele unserer Leser von dem Thema dieses Buches angenehm überrascht sein werden. Was wissen wir eigentlich über Ostpreußen nach 1945?

Uns bekannt sind Erinnerungen aus der Vertreibungszeit. Doch wir haben nur fragmentarische Kenntnisse über das, was im dreigeteilten Ostpreußen danach geschah. Es ist Zeit, diese Lücke nach mehr als fünfzig Jahren zu schließen. Die Redaktion freut sich daher, diese Spezialnummer über die Neubesiedlung Ostpreußens nach 1945 anbieten zu können. Die Leser haben hiermit außerdem zum ersten Mal die Möglichkeit, die unterschiedlichen Entwicklungen im litauischen, russischen und polnischen Teil Ostpreußen zu vergleichen.

Diese Nummer wäre ohne die engagierte Arbeit der Herausgeberin dieser Sammelschrift, Dr. Ruth Kibelka, nicht zustande gekommen. Ihr gilt unser Dank. Wir freuen uns umsomehr darüber, da alle Mitarbeiter dieses Jahrbuches auf irgendeine Weise mit Ostpreußen in Verbindung stehen, sei es, daß sie von dort stammen oder sich damit wissenschaftlich beschäftigen.